Spektaklis ,,Žaldokynė“
(rež. Kazimiera Kymantaitė, Nacionalinis dramos teatras)
Veiksmas vyksta 1945 metais Žaldoko ūkelyje. Giliai liaudiška, valstietišku humoru trykštanti Boriso Dauguviečio komedija. Lietuvių kaimo aludaris, truputį keistuolis ir išdaigininkas, truputį pasimetęs ir išgąsdintas gudruolis, autoriaus išvedamas į istorijos kryžkelę, pastatomas šalia seno ir naujo tipo žmonių, ir jis sprendžia lemtingąjį klausimą - su kuo eiti? Daug sykių šis klausimas mūsų literatūroje skambėjo labai patetiškai, labai iškilmingai ir hamletiškai. B.Dauguvietis visa tai supaprastino ir praskaidrino žvaliu humoru. Jis geraširdiškai šypsojosi iš Žaldoko valstietiškos "diplomatijos", gudravimo, nepasitikėjimo kurdamas puikias komiškas situacijas...
Boriso Dauguviečio komedija "Žaldokynė" - seniausias Nacionalinio dramos teatro spektaklis. Iki šiol šis spektaklis bene gausiausiai lankomas žiūrovų, o gudraus ir nuolat dėl savojo alaus besirūpinančio Žaldoko vardu pavadinta viena iš populiaraus alaus rūšių. Režisierė Kazimiera Kymantaitė, pastačiusi "Žaldokynę" dar 1948-aisiais ir jau bent kelis sykius atnaujinusi spektaklį, dirbusi su keliomis aktorių kartomis, sakė: "Žaldokynę" 1948 metų pavasarį žiūrovas išvydo todėl, kad tuo metu kažką naujo ir didelio savo kūryboje išgyveno Borisas Dauguvietis. Ir kad aš, su žemaitišku atkaklumu stačiusi šią komediją, ištvėriau keturiolika peržiūrų ir, nepaisydama neigiamų vertinimų, užsispyrusi tvirtinau, jog tai yra ir bus mūsų klasikinė komedija, kaip ta nepamirštama Keturakio "Amerika pirtyje"... Laikas slenka, laikas gydo žaizdas, nešdamas užmarštin ir ašaras, ir skriaudas. Tiesa iškyla, melas išdyla... Nepaisydama "išmoningų" pranašysčių, šimtus kartų vaidinta ir žiūrovų pamilta "Žaldokynė", išlaikiusi laiko bandymą, užėmė deramą vietą lietuvių teatro istorijoje".