Žagarės regioninio parko direkcijos ir Žagarės gimnazijos projekto ,,Žagarės krašto senovės žaislai ir žaidimai“ pristatymas
Sakoma, kad istorijos negalima suklastoti, bet galima iš jos daug ko pasimokyti. Ji – gyvenimo mokytoja tiek dabarties, tiek ateities kartoms.
Didžiuojamės tuo, kad Žagarė senesnė už Rygą. Šis faktas daugelį skatina suklusti. Ar yra šiame teiginyje tiesos, tesprendžia istorikai. Tačiau, kad Žagarė yra savita su labai įdomia praeitimi – sutiks daugelis.
Žagarės istorija susideda iš tūkstančių faktų, kuriuos tik surinkus į visumą pamatai įspūdingą jos panoramą. Čia taip natūralu, paprasta, lietuviška ir kartu labai pažeidžiama. Keičiasi kartos, papročiai, tradicijos, kultūra.
Dvylika metų Žagarės gimnazijos Info klubo mokinių prasmingo darbo jau duoda apčiuopiamą rezultatą. Jaunųjų tyrinėtojų darbų temos įvairios, tačiau visų jų pavadinimuose visiems svarbus žodis – Žagarė. Darbo principas vienas ir tas pats – kalbinu savo žemę, savo krašto žmogų, savo miesto istoriją. Darbuose prakalbo visi miestelio istorijos liudininkai: plačiai ir lengvai banguojančių laukų erdvėje išnyrantys du nuostabūs, vienas į kitą nepanašūs kalnai ir norįs jiems atsiliepti trečiasis – Veidės kalnas, bažnyčios, mūrinės tvoros, gatvių grindiniai, šimtamečio parko medžiai, turgaus aikštės, namai, langai, durys... Ir, žinoma, žmonės. Senieji žagariečiai dar ir dar kartą prisimena tai, ką jau patys manė yra užmiršę.
Projekto ,,Žagarės krašto senovės žaislai ir žaidimai“ tikslas – skatinti pažinti ir gerbti savo krašto kultūros tradicijas, plėtoti jų pažinimą, siekti, kad dabartinė visuomenė perimtų ir nepamirštų savo krašto kultūros, kad sugebėtų suderinti šiuolaikines ir senąsias tradicijas, mokėtų jas vertinti ir atkurti.
Kol dar yra gyvų šio krašto istorijos liudininkų, siekta surinkti kuo daugiau jų pasakojimų apie tai, kokiais žaislais, kieno padarytais žaidė mamos, tėčiai, močiutės ir seneliai, kokius žaislus, būdami vaikais, pasidarydavo patys, kokias medžiagas ir įrankius jų gamybai naudojo, kokie žaislai buvo labiausiai mėgiami ir kt. Taip buvo surinkta informacija (nuotraukos, piešiniai, vaizdo įrašai, pasakojimai) apie labiausiai pamėgtus berniukų ir mergaičių žaislus ir jų darymo tradicijas Žagarėje, išsiaiškinti populiariausi lauko ir vidaus žaidimai įvairiais metų laikais, vaikų pramogos senelių vaikystės metais.
2009-2010 m. apklausta apie šimtas Žagarės miesto ir apylinkių žmonių, gimusių nuo 1914 m. iki 1955 m. Darbe atgyja istorinę reikšmę turintys daiktai, detalės, praeities įvykiai. Nuotraukose ir piešiniuose išryškėja amžiaus vyksmas ir buitis. Viskas tampa reikšminga. Svarbu, kad tai būtų tikra, gyva ir įtikinama mums, žvelgiantiems į krašto praeitį nuo XXI a. aukštumų. Kiekvienas senolių pasakojimas, papildytas įtaigiu piešiniu, atkurtu žaislu, jausmais, išgyvenimais ir patirtimi tarsi atgyja, įgauna naujų spalvų ir detalių. Visa tai svarbu mums visiems, kurie esame neabejingi savo miestui, jo istorijos savitumui, šiandienai ir rytdienai.
Žagarės krašte valstiečių šeimose XIX-XX a. pr. vaikų žaidimams ir žaislams skirta mažai dėmesio. Žaislų gamyboje reiškėsi vaikų iniciatyva ir kūrybiniai sugebėjimai. Vaikai dažnai žaidė su: jų aplinkos daiktais iš kiemo, daržo, šalia esančio dvaro, įvairiais buities daiktais, padarytais žaislais. Žaislai buvo daromi: iš medžio, molio, vaško, šiaudų, popieriaus, pasiuvami iš audinio skiaučių, mezgami ar neriami iš siūlų. Daug vaikų augo su jų pačių rankomis pagamintais žaislais: lėlėmis, mašinėlėmis, račiukais, švilpynėmis, šautuvėliais ir kt. Populiariausi berniukų pasidaryti žaislai buvo: mediniai arba moliniai švilpukai, dūdelės, švilpynės, lazdelės, mašinėlės, šautuvėliai, račiukai, slidės, pačiūžos, sūpynės, kojokai ir kt., mergaičių – lėlės, meškiukai, kiškiai, beždžionės, katės, šuniukai ir kt. Pavasarį, vasarą vaikai labai mėgo suptis sūpynėmis, iš rąstų, lentų daryti plaustus ir su jais plaukioti upėje ir ežere, statyti užtvankas, plukdyti laiviukus, gaudyti vėžius, žiemą – važinėtis rogutėmis, slidėmis nuo Žvelgaičio kalno, pačiūžomis ant Švėtės upės. Neapsieidavo žiemą be sniego karų. Ilgais žiemos vakarais seneliai išmokydavo daug dainelių, sekdavo pasakas.