Apie Žagarės regioninį parką
Saugomų teritorijų istorijos pradžia galima laikyti dar pagonybės laikų šventąsias girias, šventuosius medžius ir akmenis. Archeologiniai radiniai, metraščiai, tautosaka liudija apie pagarba pagrįstus senųjų Lietuvos gyventojų santykius su gamta. Lietuvos Respublikos saugomos teritorijos skirtos gamtai ir kultūros paveldo kompleksams, ekologinei pusiausvyrai ir biologinei įvairovei išsaugoti, gamtos ištekliams atkurti. Žagarės regioninis parkas yra saugoma teritorija, įsteigta Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos - Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913, "Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo" (Žin., 1992, Nr. 30-913), siekiant išsaugoti Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Parko teritorijoje yra nemažai draustinių bei priskirta keletas draustinių, esančių ne parko teritorijoje. Draustiniuose skatinama veikla, puoselėjanti, išryškinanti ir propaguojanti saugomus kompleksus ar objektus (vertybes), etninę kultūrą, tradicinę kaimo gyvenseną, atkurianti tradicinius gamtinės ir kultūrinės aplinkos elementus, taip pat pažintinis turizmas. Didelio susidomėjimo sulaukia gamtos bei kultūros paveldo objektai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1232 buvo patvirtintas Žagarės regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas. Prie Žagarės regioninio parko prijungus gamtiniu, rekreaciniu požiūriu vertingas teritorijas ir patikslinus parko ribas Žagarės regioninio parko plotas padidėjo nuo 4930 iki 7140,42 ha. Prisijungta Mūšos Tyrelio pelkė ir Rukuižių bei Pabalių miškų kompleksai. Ypač pasikeitė pelkių plotas: padidėjo 576 ha. Miškai užima 53,3 % (3807 ha) parko teritorijos, žemės ūkio naudmenos – 22,4 % (1596 ha), vandens telkiniai – 0,4 % (28 ha), pelkės – 8,1 % (582 ha), gyvenvietės – 4,6 % (330 ha), kitos naudmenos – 11,2 % (797 ha).
Visa parko teritorija pagal estetinę, mokslinę, rekreacinę, ūkinę vertę yra suskirstyta į atskiras konservacinio, ekologinės apsaugos, rekreacinio, ūkinio ir gyvenamojo prioriteto zonas, kuriose, vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, yra nustatomos galimos žmogaus veiklos kryptys.