Žvelgaičio piliakalnis - įspūdingiausia ozo dalis. Tai buvusi senųjų žiemgalių gyvenvietė. Pavadinimą šiam kalnui davė lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio, istorinio asmens, minimo istoriniuose šaltiniuose XII-XIII a., vardas. Spėjama, kad jis nukariavo žiemgalius ir Žagarės pilyje įkūrė savo rezidenciją. Žvelgaičio kalno apgyvendinimo pradžia laikomas XIII a. Archeologai tyrinėdami nustatė, kad šiame piliakalnyje žmonės gyveno XIII-XVII a. legendose minima, kad egzistavo požeminis susisiekimo tunelis tarp Raktuvės ir Žvelgaičio pilių. Piliakalnis yra Švėtės upelio kairiajame krante, kairėje kelio Žagarė - Akmenė pusėje. Jo ilgis yra apie 830 m, o aukštis kai kur siekia 20 m Piliakalnis leidžiasi į upės Švėtės slėnį. Piliakalnio aikštelė yra netaisyklingo keturkampio formos, su vos pastebimu pylimu pakraščiuose. Archeologai, tyrinėdami šį piliakalnį, aptiko medinio pastato ar tvoros liekanų iš XIII-XVII a. Iš viso Lietuvoje saugomais yra paskelbti penki ozai. Žagarės ozas iš jų ne tik ilgiausias, bet ir įspūdingiausias, kadangi jį supančiose lygumose nėra jokių kitų kalvų ar kalnelių.

Raktuvės piliakalnis

Raktės, arba Raktuvės, piliakalnis yra Žagarės miestelio vakariniame pakraštyje, Švėtės upelio dešiniajame krante, apie 100 m nuo upės vagos ir 700 m į rytus nuo Žvelgaičio kalno. Spėjama, kad Raktuvės piliakalnyje buvo žiemgalių pilis Raktė. Piliakalnis yra apie 95 m ilgio ir 43 m pločio, šlaitų aukštis 6-7 m Žmonės piliakalnyje gyveno I-XIII a. Istoriniuose šaltiniuose jis pirmą kartą paminėtas 1198 m. ir vadintas Racken arba Rackette vardu. Būtent šie metai ir laikomi Žagarės įkūrimo data. Aišku viena: XII-XIII a. sandūroje piliakalnis jau buvo įrengtas. Kalavijuočiai kelis kartus puolė Raktės pilį, o 1289 m. ją ir gyvenvietę sudegino.

2000 m. buvo vykdomi archeologiniai tyrimai. Piliakalnyje rasta XI – XIII a. dirbiniu. Nuo XVII a. piliakalnio kalva naudojama kaip kapinės. Piliakalnio aikštės centre pastatyta medinė koplyčia. Dabar ji šiek tiek suremontuota, atnaujinta. Kartais čia vyksta pamaldos. Pylimo kampe pastatyta medinė stulpinės konstrukcijos varpinė.

Veidės piliakalnis

Per Veidės kalnelį eina Žagarės ozas. Senosios Žagarės kūrimosi laikais ant šio kalnelio stovėjo Syrenės pilis, o vėliau buvusioje pilies vietoje – dvarininkų Syrevičių dvaras. Pilies ir dvaro pastatų neišliko, o Veidės piliakalnyje XVIII a. buvo įsteigtos Senosios Žagarės senosios kapinės.

Žagarės dvaro pastatų ansamblis

Dvaro būta Senojoje ir Naujojoje Žagarėje. Istorijos šaltiniuose Senosios Žagarės dvaras paminėtas dar XV a. Dvaro savininkai nuolat keitėsi. Jis yra priklausęs Syrevičiams, Umestauskams ir keliems kitiems didikams. XVIII a. pab. dvarą nusipirkęs M. Butleris pasistatė trobesius kitoje vietoje, o buvusią dvarvietę užleido Senosios Žagarės kapinėms. Vientiso Senosios Žagarės sodybos ansamblio neišliko. Jį primena tik išlikę atskiri buvusio dvaro parko fragmentai.

Lakštutės Preikšaitės malūnas

Žagarėje išliko dar vienas malūnas, vadinamas Lakštutės Preikšaitės malūnu. Greičiausiai jis buvo pastatytas XIX a. arba apie 1900 m. Tai motorinis Raktuvės vėjo malūnas. Jo teritorija užima 0,28 ha. Šis statinys turi istorinę, techninę ir kraštovaizdinę vertę. Jo aukštis – 13,35 m. Pamatai akmeniniai, beveik 4 metrų aukščio, su akmeninėmis atramomis.

Žagarės dvaro parkas

Dvaro parkas sudarytas iš senosios ir naujosios dalių; bendras plotas – 63 ha. Teritorija buvo uždara, ją juosė aukšta medinė tvora mūro cokoliu. Senoji, arba vakarinė dalis, aplinkui rūmus įkurta Zubovų XIX a. pirmoje pusėje. Parkas XIX a. pabaigoje rekonstruotas ir išplėstas pagal žymaus dendrologo Georgo Friedricho Ferdinando Kuphaldto (1853–1938) projektą.

Naujosios Žagarės šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir koplytstulpis šventoriuje

Naujojoje Žagarėje bažnyčia buvo pastatyta apie 1623 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos lėšomis. 1805 m. ji sudegė, o paskui buvo atnaujinta grafo Zubovo, parapijiečių ir klebono lėšomis.

Senosios Žagarės šv. Petro ir Povilo bažnyčia

1523 m. Senojoje Žagarėje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. Jos fundatorė buvo dvarininkė Marija Sirevičienė.
Pasak M. Valančiaus, medinė Senosios Žagarės bažnyčia sudegė 1605 m. ir netrukus buvo pastatyta nauja. Iki 1712 m. bažnyčios buvo medinės. o Veidės piliakalnyje XVIII a. buvo įsteigtos Senosios Žagarės senosios kapinės.
Po 1712 metų gaisro buvo pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia iš plytų ir kalkakmenio. Bažnyčios rūsyje buvusi palaidota šventąja vadinta Barbora Umiastauskaitė.

1941 m. nužudytų žydų masinis kapas

Po žiaurių pirmųjų trėmimų 1941 m. biržely, spalio 2 d. įvykdytas skaudus ir žeminantis žydų tautos genocidas. Prievartinis žydų getas užėmė didoką miesto dalį abiejuose Švėtės krantuose. 2439 Joniškio, Pakruojo, Pašvitinio, Kriukų, Žeimelio, Gruzdžių, Šakynos, Papilės, Kuršėnų žydai buvo nužudyti.

Žagarės pilkapiai ir senosios žydų kapinės

Žagarės pilkapynas yra kairiajama Švėtės krante esančioje kalvoje. Pilkapyne yra išlikę vienas greta kito 4 pilkapiai, kurių sampilai 15 – 20 m skersmens ir iki 2 m aukščio. Pilkapyne atsitiktinai aptikta keletas radinių, tarp jų paminėtina apyrankė ir įmovinis kirvis. Nors šis pilkapynas plačiau netyrinėtas, tačiau pagal aptiktus radinius bei pilkapių įrengimo būdą pilkapynas datuojamas III – VIII a. ir priskiriamas vakarų baltų Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapynų kultūrai.

Žagarės miesto gatvių tinklas, aikštės planas ir erdvinė kompozicija

Žagarė – stačiakampio plano miestas, kuriame gana ryškūs ir savaiminės raidos netaisyklingi elementai. Stačiakampis planas buvo suformuotas XVI a. antroje pusėje, kai ne kartu įsikūrusios dabartinio miesto dalys (praeityje du miesteliai) buvo atskirai planuotos, kiek keičiant jų radialinį planą. Savaiminei raidai būdingų plano elementų liko ne tik iš pradinio laikotarpio (iki XVI a. vidurio), bet ir vėlesnių, per miestelių atstatymą po gaisrų. Dėl to juose (ypač Senojoje Žagarėje) keitėsi ir gatvių tinklas, ir aikštė. Dabartinis miesto planas beveik galutinai susidarė iki Pirmojo pasaulinio karo.