Žagarės miesto gatvių tinklas, aikštės planas ir erdvinė kompozicija

Žagarė – stačiakampio plano miestas, kuriame gana ryškūs ir savaiminės raidos netaisyklingi elementai. Stačiakampis planas buvo suformuotas XVI a. antroje pusėje, kai ne kartu įsikūrusios dabartinio miesto dalys (praeityje du miesteliai) buvo atskirai planuotos, kiek keičiant jų radialinį planą. Savaiminei raidai būdingų plano elementų liko ne tik iš pradinio laikotarpio (iki XVI a. vidurio), bet ir vėlesnių, per miestelių atstatymą po gaisrų. Dėl to juose (ypač Senojoje Žagarėje) keitėsi ir gatvių tinklas, ir aikštė. Dabartinis miesto planas beveik galutinai susidarė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Abiejų Žagarės miestelių teritorijoje jų kūrimosi ir pradinės raidos laikotarpiu dominavo gamtos elementai (upė, piliakalniai, miškai).

Nepaisant praradimų, Žagarė tebėra vienas originaliausių mūsų mažųjų miestų tiek architektūra, tiek urbanistine raida. Žagarės architektūra vertinga organiškumu, savaiminės raidos ir planingai suformuotų elementų, taip pat atskirų miesto dalių vientisumu.

Žagarės architektūros organiškumą lemia tai, kad miesto plano formos atitinka gamtos formas. Senosios Žagarės šiaurės rytų dalyje ir abiejuose miesteliuose pagal Švėtę susidarė gana vingiuotų gatvių tinkles, skirtingai nuo kitos teritorijos, kur gatvės buvo tiesesnės.

Žagarės planas savitas dar ir tuo, kad pagrindinės gatvės sueina į du mazgus abipus Švėtės. Nors Naujojoje Žagarėje šių gatvių mazgas labiau išvystytas negu Senojoje Žagarėje, bet istoriškai abu jie buvo lygiaverčiai, nes ir vienur, ir kitur plytėjo turgaus aikštės.

Žagarės architektūrai nemažą reikšmę turi po 1881, 1909 ir 1911 m. gaisrų pastatyti raudonų plytų vienaaukščiai, dviaukščiai namai, kurių daugiau Naujosios Žagarės centre. Žagarės centrui tokie namai teikia ir vaizdo, ir spalvos savitumų.