Vilniaus Dailės akademijos profesorius Juozas Galkus:
Džiaugiuosi, kad vyšnių festivalis garsina Žagarę
Gimiau tarp keturių miestelių: Joniškio, Žagarės, Meškuičių ir Gruzdžių. Nuo mažens buvau įpratęs matyti lygumas, todėl Žagarė man atrodė labai didingas miestas. Juk užkopus ant Žvelgaičio piliakalnio, po kojomis, rodos, atsiverdavo visas pasaulis. Matydavau neaprėpiamus laukus, gražiai vinguriuojančią upę Švėtę, tikrą Žagarės puošmeną. Kitoje Švėtės pusėje yra Raktės kalnas. XIII amžiuje tai buvo žiemgalių piliakalnis, dabar čia - kapinaitės, stovi nedidelė koplytėlė. Žagarė - nepaprastai įdomus miestelis, galintis, kaip reta, pasigirti senąja žiemgalių istorija, kurios ištakos siekia XIII amžių. Vėliau Žvelgaičio piliakalnis buvo laikomas kunigaikščio Žvelgaičio pilimi. Žagarės apylinkėse 1760 metais vyko Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas, kurį išgarsino rašytojas Balys Sruoga drama „Apyaušrio dalia“ , o dar labiau kompozitorius Balys Dvarionas opera „Dalia“. XIX-XX amžiaus sankirtoje Žagarę siejo prekybiniai ryšiai su Ryga. Caro laikais nebuvo sienų. Galima sakyti, kad žagariečiai „maitino“ Rygą ir iš Rygos „mito“patys. Žagarėje klestėjo amatai, susikūrė įdomus žydų miestelis. Dar iki šiol yra išlikusių plytinių šio miestelio pastatų. Žagarę puošia ir jaukios kaimiškos lietuviško sodžiaus gatvelės su ūkiniais pastatais, gyvenamaisiais namais ir gėlių darželiais.
Pamenu pirmąsias savo keliones į Žagarę. Iš kaimo kartu su mama važiuodavome 25 kilometrus karšti vilnų, velti milo. Miestelyje buvo labai daug įvairių dirbtuvėlių, kurias „išlaikė“ visų apylinkių ūkininkai. Deja, dabar senieji amatai bebepaklausūs ir žagariečiams pragyventi nelengva. Gal būt nuostabaus grožio Žagarė vyšnių festivalio dėka taps turistų traukos vieta.
Apie Žagarės herbą
Nežiūrint senos Žagarės istorijos, šis miestelis neturėjo savo herbo. Gal būt dėl to, kad buvo įsikūręs Didžiosios kunigaikštystės pakraštyje, Latvijos pasienyje.
1997 metais žagariečiai kreipėsi į Lietuvos heraldikos komisiją, taip pat į mane ir aš ėmiausi kurti Žagarės herbą. Prisipažinsiu, dirbti sekėsi sunkiai: žagariečiai turėjo savo herbo viziją, heraldikos komisija – savo. Dauguma komisijos narių prisiminė žagarvyšnias ir įsivaizdavo, kad tai turi būti pagrindinis herbo simbolis. Žagariečiai labiau norėjo akcentuoti senąją Žagarę. Kas dvi savaites keitėme eskizus, jaučiausi lyg malamas tarp girnų. Galų gale buvo apsistota prie dar vieno Žagarės istorijos motyvo - Žagarė susikūrė iš dviejų miestelių: Senosios Žagarės ir Naujosios Žagarės. Abi Žagarės turėjo bažnyčias, abi priklausė skirtingoms parapijoms, kurias skyrė Švėtės upė. Pagaliau pasisekė. Herbe raudoname skyde pavaizdavau du raktus, simbolizuojančius skirtingas savivaldas. Raktai tarpusavyje sujungti – tai simbolizuoja abiejų parapijų susijungimą į vieną miestą. Herbas patvirtintas 1998 metais.
Prisidėjau ir prie Žagarės vyšnių festivalio paruošimo: sukūriau emblemą ir vėliavą.
Šiųmetiniame vyšnių festivalyje pristatysiu savo knygą „Lietuvos vytis“. Tai Lietuvos vyčio istorija nuo XIV amžiaus iki mūsų dienų. Knygoje daugiau nei 600 iliustracijų. Man pavyko surinkti įdomią medžiagą, išblaškytą Europos muziejų archyvuose: Švedijoje (Stokholme), Lenkijoje, Vokietijoje (Drezdene), Prancūzijoje (Paryžiuje) ir kitur. Tikiuosi, ši knyga bus įdomi kiekvienam, paėmusiam ją į rankas.
Žagariečiams linkiu tvirtybės, toliau mylėti savo miestą, jį atgaivinti ir padaryti tokiu pat klestinčiu, kaip caro laikais. Nuo mūsų visų ir pirmiausiai nuo žagariečių priklauso šviesi Žagarės miestelio ateitis.
Juozo Galkaus albumo "Lietuvos vytis" pristatymas
Žagarės kultūros centre
Profesorius Juozas Galkus (g. 1932) – grafikas, plakatistas, monetų ir banknotų simbolikos žinovas, sukūręs daugiau kaip 500 plakatų, daugybę Lietuvos miestų ir miestelių herbų. Knygoje pateikiama medžiaga rodo ilgą ir garbingą valstybės praeitį, jos europietiškas šaknis, plačius tarpvalstybinius ryšius. Albume reprodukuoti herbo atvaizdai iš architektūros, militarijų, taikomosios dailės kūrinių, sukurti iš įvairiausių medžiagų, dažnai žymių to laikmečio menininkų. avo darbą jis pristato taip: „Albume reprodukuoti herbo atvaizdai iš architektūros, militarijos, taikomosios dailės kūrinių, sukurti iš įvairiausių medžiagų, dažnai žymių to meto menininkų. Iliustracijose akivaizdžiai matoma svarbiausių Europos meninių stilių kaita, jų įtaka herbo kompozicijai. Pastarojo šimtmečio paprastų žmonių kartais naivūs rankdarbiai su Vyčiu skleidžia jų patriotinius jausmus ir pasididžiavimą savo Tėvyne... dabar Vytis simbolizuoja šiuolaikinę Lietuvą visame pasaulyje – jį galima pamatyti jaukiuose Europos miesteliuose, Amerikos didmiesčiuose ir netgi Afganistano platybėse“. Šioje monumentalioje (daugiau kaip 420 puslapių) knygoje – beveik 600 nuotraukų, iliustracijų, ikonografinės medžiagos iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Ukrainos ir dvikalbis (anglų ir lietuvių k.) tekstas, kuriame patraukliai pristatoma Vyčio istorija ir reikšmė. Knygos medžiaga chronologiškai padalyta į šešis skyrius – „Gediminaičių Lietuva“, „Abiejų Tautų Respublika“, „Svetimųjų priespaudoje“, „Nepriklausomybės dvidešimtmetis“, „Karas ir okupacija“, „Dabartinė Lietuva“.