Lankytini gamtos paveldo objektai

Dolomito atodanga

 

Žagarėje, Švėtės krante, atodanga driekiasi apie 50 m. Jos aukštis 3 m. Atodangoje aiškiai matyti dolomitų su gipso priemaišomis klodai. Kažkada čia buvo dolomitų karjeras, tad vietovė duobėta, apaugusi įvairia augmenija. Dolomitinė atodanga geologiniu gamtos paminklu paskelbta 1964m. 1985m. priskirta respublikinės reikšmės paminklams.

Dolomitas – nuosėdinė uoliena, sudaryta iš to paties pavadinimo mineralo dolomito. Iš šios uolienos pastatyta Senosios Žagarės bažnyčia. Dolomitų karjere netoli žemės paviršiaus slūgsantieji dolomitai buvo kasami dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir iš jų buvo degamos magnezitinės kalkės. 1950 ir 1953 m. šį telkinį žvalgė geologai, kurie nustatė, kad čia dolomitų storis vidutiniškai yra apie 10 m, o jų atsargos apie 6,5 mln. tonų, iš jų 4,2 mln. tonų dolomitų, tinkamų kalkėms gaminti, ir 2,2 mln. tonų, tinkamų keliams tiesti. Šeštame dešimtmetyje čia kasmet buvo iškasama apie 20 tūkst. tonų dolomitų keliams tiesti ir apie 15 tūkst. tonų kalkėms gaminti. Šiuo metu telkinys neeksploatuojamas.

Švėtės krantų dolomitus pirmasis aprašė Tartu universiteto profesorius Konstantinas Grevinkas (1819 – 1887), kurio tikroji pavardė buvo Krievinš, dar kartą 1873 m. Kauno universiteto profesorius Juozas Dalinkevičius (1893 – 1980) Žagarės dolomitus tyrė 1927 ir 1936-1937 m. Jis nustatė, kad tai maždaug prieš 360 milijonų metų seklioje jūroje susidariusios paleozojaus (senosios gyvybės) eros viršutinio demono epochos famenio amžiaus uolienos, kurias jis pavadino Žagarės sluoksniais. Geologijoje priimta taisyklė, pagal kurią pirmą kartą išskirti ir aprašyti kokio nors geologinio laikotarpio sluoksniai paprastai pavadinami tos vietovės vardu. Taigi šalia demono periodo, kurio uolienas 1839 m. pirmą kartą Anglijos Devonšyro grafystėje išskyrė ir aprašė R. Merčisonas ir A. Sedžvikas, famenio amžiaus, kurio nuogulas Famenio vietovėje Belgijoje 1895 m. pirmas ištyrė ir aprašė Diumonas, 1939 m. įteisintas bendrinis geologijos terminas Žagarės sluoksniai. 1955 m. latvių geologas P. Liepinš šiuos sluoksnius pavadino Žagarės svita. Pastarasis terminas dar prieš porą dešimtmečių įsivyravo ir Žagarėje. Žagarės svitos dolomitai slūgso ne tik Žagarėje, Latvijoje ir Skaistgiryje, bet ir visoje į vakarus nuo Žagarės esančioje Lietuvos dalyje. Tik kuo toliau į vakarus, tuo jie slūgso giliau. Todėl ten jie nebenaudojami kaip statybinė medžiaga, tačiau yra geri požeminio vandens kolektoriai.