2010 m.
Žagarės vyšnių festivalio FOTOGALERIJA.
Spausti ČIA ...

Vyšnių festivalis mums daugiau nei šventė,
jis – kasdieninio gyvenimo dalis

Žagarės Vyšnių festivalio šurmulys jau praeityje, tačiau įspūdingi renginių vaizdai ir pakili festivalio dalyvių nuotaika organizatoriams dar ilgai išliks atmintyje. Regioninio parko darbuotojai jau įprato gyventi nuo vieno festivalio iki kito festivalio. Festivaliui ruošiamės ištisus metus todėl sakome: - “Vyšnių festivalis mums daugiau nei šventė, jis – kasdieninio gyvenimo dalis”. Daugybę organizatorių, atlikėjų ir dalyvių vienam tikslui subūrę renginiai, regioninio parko direktoriaus Mindaugo Balčiūno nuomone, pasiteisina. Šiemet, šeštą kartą iš eilės, su didžiule atsakomybe ėmėmės organizuoti labai išpopuliarėjusį per paskutiniuosius kelerius metus Žagarės Vyšnių festivalį. Organizatorius neramino susidariusi sunki ekonominė situacija. Vietos bendruomenių lėšomis įgyvendinti tokios apimties projektą neįmanoma. Vis sunkiau surasti rėmėjų projekto, kuris tiesiogiai neduoda pelno, įgyvendinimui. Visiems buvo aišku, kad negavus lėšų pagal projektus, šis festivalis, reprezentuojantis ne tik Joniškio rajoną, bet ir Lietuvą, bus įgyvendintas žymiai mažesnės apimties ir prastesnės kokybės. Džiaugiamės, kad 2010 m. Žagarės vyšnių festivalis „Neturim jūros kranto... Ir nereikia“ susilaukė dėmesio. Joniškio r. savivaldybės administracija ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija šio projekto įgyvendinimui skyrė po 7 tūkst. litų. Projektą palankiai įvertino ir Joniškio rajono partnerystės Vietos veiklos grupė pagal Vietos plėtros 2008–2014 metų strategijos II prioriteto priemonę „Tradicinių rajoninių renginių organizavimas, skatinant kaimo gyventojų kultūrinį ugdymą“ projekto įgyvendinimui skyrė 35 tūkst. litų.

Būdama toli nuo pagrindinių šalies kultūros židinių, pati Žagarė turi labai senas meno puoselėjimo tradicijas. Jau XIX a. pab. – XX a. pradžioje Žagarėje virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, salės vos galėjo sutalpinti žiūrovus savo teatro premjerose ir klausytojus koncertuose. Noras organizuoti Dainų šventes, teatrų festivalius neišblėso, jis persidavė iš kartos į kartą. Dėl šiuo metu susidariusios sunkios ekonominės padėties šalyje, žemo šio krašto žmonių pragyvenimo lygio ir didelio nedarbo daugumai žagariečių nepasiekiamas tikras, profesionalusis menas. Vyšnių festivalio organizavimas šiuo ekonominiu sunkmečiu ypatingai svarbus, kadangi mažina socialinę atskirtį, remia pilietiškumo ugdymo ir krašto tradicijų išlaikymo iniciatyvas.

Ieškodamas naujų spalvų ir skambesių, platesnio repertuaro, turtingesnės raiškos šiemet festivalis „Neturim jūros kranto... Ir nereikia“, orientuodamasis į profesionalumą, pristatė žymiausių šalies kūrėjų ir atlikėjų specialiai tam renginiui sukurtas menines programas, išnaudodamas netradicines šio miesto erdves. Renginiai vyko bažnyčioje, kultūros centre, regioninio parko direkcijoje, prie dvaro rūmų, dvaro parke, dvaro parko stadione. Turiningi, įvairūs, aukšto meninio lygio festivalio renginiai buvo skiriami visiems - vaikams, jaunimui, šeimoms, vyresnio amžiaus tautiečiams ir svečiams, skatino profesionalių menininkų kūrybiškumą. Subtilūs, žaismingi, elegantiški, puikia žodžio ir muzikos derme, išreikšti festivalio renginiai pavergė inoringus žiūrovus.

Nepaprastai šventiškas, pakilus buvo jau šeštojo Vyšnių festivalio atidarymas, prasidėjęs Jo Ekscelencijos Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, buvusio Žagarės parapijos klebono Rimanto Žaromskio ir dabartinio klebono Mariaus Dyglio aukojamomis mišiomis. Žagariečiai prie Viešpaties altoriaus nešė ne tik duoną ir vyną, bet ir knygą su Žagarės krašto istorija bei kraštą garsinantį simbolį – žagarvyšnių uogas, prašydami suteikti išminties įsisavinti krašto istorijos pamokas, kasmet visiems dosnaus žagarvyšnių derliaus. Visi apeigų dalyviai tarsi sutartinai susikaupę, ramūs, nuskendę sielos gelmėn ir su didžiausiu jausmu tariantys maldos žodžius, išgyvenantys juos... Tą vakarą Naujosios Žagarės šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios iškilioje rimtyje vyskupo Eugenijaus Bartulio ir buvusio klebono Rimanto Žaromskio tariami žodžiai skambėjo tarsi Mišios gėriui, grožiui, kilnumui, mielai Žagarei ir Tėvynei. Pakilią mišių nuotaiką perėmė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas nenuspėjamas, ekstravagantiškas ir įdomus klausytojams Donatas Katkus, neužmirštantis tarp dainų pašmaikštauti visiškai rimtu, džentelmenišku tonu) ir elegantiškasis solistas Liudas Mikalauskas, kurie nuo pat pirmųjų koncerto akimirkų atvėrė žiūrovams jausmų bedugnę, suvirpino kiekvieno širdį. Girdėti Liudą Mikalauską gyvai – ilgai neišdildomas įspūdis. Čia atėjusieji turėjo progos ne tik išgirsti koncertą širdimi, bet ir pamatyti subtilaus humoro šou.

Tarsi kito pasaulio gėrio sala kasdienybėje buvo tos kelios valandos Naujosios Žagarės šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru diriguojamu Donato Katkaus, su subtiliai ir jautriai atliekamomis solisto Liudo Mikalausko dainomis, su gražiu Jo Ekscelencijos Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio kalbėjimu, buvusio Žagarės klebono Rimanto Žaromskio įžanginiu žodžiu ir palinkėjimais.

Antroji festivalio diena buvo įtempta, tačiau įdomi ir produktyvi informacija bei įspūdžiais. Į projekto ,,Žagarės krašto senovės žaislai ir žaidimai“ pristatymą susirinko ne tik svečiai, bet ir dauguma žagariečių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie projekto vykdymo: vieni pasakojo, piešė, kiti padėjo atkurti senovės žaislus, talkino organizaciniuose darbuose. Prieš festivalį atkurtų žaislų ekspozicija gerokai pasipildė. Ir svečiai, ir projektą vykdžiusieji džiaugėsi: kruopščiai surinkta ir užrašyta medžiaga, sukurtas filmas apie Žagarės krašto senovės žaislus ir žaidimus, parengta atkurtų senovės žaislų ekspozicija regioninio parko direkcijoje populiarins mūsų krašto istorinę atmintį, prisidės prie tautinės kultūros puoselėjimo ir jos perdavimo ateinančioms kartoms.

Vienas po kito kvietė žiūrovus iš eilės vykę renginiai: riboženklio su Žagarės herbu iškilmingas atidengimas, Juozo Galkaus albumo ,,Lietuvos vytis“ pristatymas, muzikinė apybraiža ,,Žagarės regioninis parkas. Trumpi, bet esmę pasakantys renginiai. Šių renginių „kaltininkai“ - asociacija „Žagariečiai“, Juozas Galkus ir Vytautas Jankevičius neabejingi mūsų kraštui, jaučia sentimentus Žagarei arba yra ją įsimylėję.

Jau penktadienio pavakare Žagarės dvaro parke nuskambėjo retro muzikos ir „3 Tigrų“ koncertai. Žmonės, matomi iš televizijos ekranų, dabar buvo pasiekiami ranka. Emocijas kėlė ir patys kūriniai, ir atlikėjų artistiškumas, talentas, profesionalumas. Visa taip didinga televizoriaus ekrane, o taip žemiška ir laiko pažeidžiama realybėje!

Vaizdas pro senolių parko medžių šakas leidžiantis saulei, susiliejęs su nepakartojamų operos solistų bei šalies grandų atliekamų dainų melodijomis buvo vertas poeto plunksnos... Tačiau labiausiai džiuginęs faktorius buvo publika: žmonės aplink degė meile skambančioms dainoms, ovacijos nutildavo tik tada, kai dainininkai pradėdavo dainuoti kitą dainą. Vakaras, virtęs nesibaigiančios dainos vakaru, baigėsi ilgais audringais plojimais. Žmonės stovėjo ir plojo. Iš ilgesiu ir meile plakančių širdžių išsiliejo patys gražiausi žodžiai mielai mūsų Žagarei.

Šeštadienį festivalį papuošė įspūdingas Žagarės vyšnių turgus dvaro parke. Turgų organizavome prisimindami tai, kad Žagarė smarkiai suklestėjo, ėmė sparčiai augti gavusi teisę rengti turgus, prekymečius, amatininkų dirbtuves. Į garsiuosius Žagarės turgus nuo senų laikų rinkdavosi prekiautojai ne tik iš Lietuvos. Čia vykstantys turgūs skatino amatų ir prekybos plėtrą.

Šį kart tai nebuvo įprastas turgus su skubančiais pirkėjais ir nepatenkintais pardavėjais. Vyšnių turgus - tai vieta, kur ne pelnas buvo svarbiausias tikslas, o mėgavimasis pačiu procesu, kur kiekvienas galėjo mėgautis ypatingais ir įvairiais tradiciniais to krašto patiekalais visą dieną, įsigyti sau patinkamą daiktą ar suvenyrą. Vyšnių turguje vyravo nuotaikinga muzika, šurmuliuojantys turgaus dalyviai ir svečiai, kūrybinga atmosfera ir puiki nuotaika.

Improvizuotame turguje buvo pristatyti dvasiniai ir kultūriniai reiškiniai, taikliai ir įtaigiai išsakyta tai kas svarbu, kuo gyvena, kuo džiaugiasi ir kas jaudina to krašto žmones. Beje, vyšnių turgaus svečių festivalio proga laukė ypatinga staigmena! Turgaus nuotaiką padeda sukurti Vyšnių turgaus mergaitė Violeta Mačiulienė, jos „kauliukas“ Vytautas Šapranauskas ir Vyšnių radijo bosas Gediminas Sinkevičius.

Žagarės regioninio parko iniciatyva, festivalio dalyviams vėl subtiliai buvo atveriami Žagarės istorijos klodai: tarsi parodydami bendruomenės savitumą ir išskirtinumą, istoriškai susiformavusių tradicijų nuoseklumą ir tęstinumą, pristatomi ant pergamento išrašyti, su nedideliais pakeitimais atkuriami, XV-XVIII a. žagariečiams galioję dekretai ir instrukcijos - senieji šaltiniai, kuriuose ir glūdi užrašytoji mūsų krašto protėvių patirtis. Šį kartą juos pasirašo ne Jonas Sobieskis, Kazimieras Mykolas Radvila, o garbingi ir šiuo metu atsakingas pareigas einantys asmenys, patvirtinantys šio krašto etninės kultūros vertybių perėmimą ir išsaugojimą, tradicijų tęstinumą: Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė, Joniškio rajono savivaldybės meras Romaldas Gadeikis, Žagarės seniūnė Stasė Eidukienė, Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas. Visų parašus delno, mirkyto uogienėje, anspaudu patvirtina Vyšnių festivalio globėjas seimo narys Saulius Bucevičius. Įpareigojimai žagariečiams ir miesto svečiams įvairūs, tačiau jie puikiai atspindi Žagarės istorijos tęstinumą. Štai keletas jų:

1. Atnaujiname Jono Sobieskio 1687 m. (pakartotinai suteikė Augustinas II 1718 m.) turgų ir prekymečių privilegiją. Šiuo dekretu įpareigojame: Naująją Žagarę Vyšnių festivalio metu rengti tradicinį Žagarės krašto turgų; Žagariečius visus metus atsakingai ruoštis šiam turgui. Senąją Žagarę plėtoti sunykusius turgus ketvirtadieniais ir šeštadieniais.
2. Atnaujiname 1740 m. Mykolo Kazimiero Radvilos instrukciją reglamentuojančią gėrimų gamybą ir prekybą. Draudžiame žagariečiams su gėrimais iš vyšnių važinėti į svetimus turgus ir jais prekiauti.
3. Primygtinai reikalaujame svečius atvykti į Vyšnių festivalio turgų pilnomis piniginėmis, nusipirkti bent po porą prekių iš žagariečių kiemelių (Vyšnių vyno paragauti privalu), palaikyti žagariečių prekybą ir turtinti Žagarės miesto iždą.
4. Nusprendžiame: laikyti Žagarės Vyšnių turgų šio krašto kultūros paveldu ir festivalio pagrindiniu renginiu.
5. Suteikiame žagarvyšnei regioninio parko saugomos rūšies statusą. Žagarvyšnės vardą įrašome į nacionalinių vertybių sąrašą ir nuo šiol žagarvyšnę laikome Žagarę garsinančiu simboliu visame pasaulyje ir t.t.

Žagariečių ir rajono kaimo bendruomenių kiemeliuose kulinarinio paveldo gerbėjai galėjo paragauti rūpestingai paruoštų tautinio paveldo produktų ir patiekalų gaminamų rankomis iš vietos išteklių, pagal technologijas, būdingas šiai vietovei, išgirsti jų atsiradimo istorijų, stebėti jų gaminimo procesą, galbūt net kokį ypatingą receptą gauti. Sveiki produktai ir patiekalai buvo parduodami be jokių antkainių, nebuvo jokių perpardavinėtojų. Turgaus pirkėjai buvo raginami nepamiršti svarbiausio vyšnių turgaus principo – derėtis, tuomet norimą prekę bus galima įsigyti už dar patrauklesnę kainą. Kiekvienas kiemelis stebino vis nauja tema.

Kaimiškos ir natūralios produkcijos šalininkai galėjo įsigyti ir labai unikalių bei išskirtinių produktų – naminės vyšnių giros, vyšnių šokolade, vyšnių musos ir daugelio kitų kulinarijos paveldo gaminių, patirti bendravimo džiaugsmą ir išgirsti vertingų patarimų. Visi čia rado žaismingų niekučių namams ar dovanoms. Vyšnių turguje svarbiausia buvo abipusis malonumas. Tikimės, kad ši iniciatyva taps gražia vyšnių festivalio tradicija.

Prie vyšnių festivalio projektų, tęsiančių kultūrines tradicijas Žagarėje, prisijungia ir spektaklių pastatymai netradicinėje erdvėje, kurie sulaukia itin didelio visuomenės susidomėjimo. Istoriniai faktai teigia, kad aktyvus meninis gyvenimas Žagarėje virė nuo pat 1905 m., kai čia buvo suvaidinta A. Vilkutaičio-Keturakio komedija ,,Amerika pirtyje“, vėliau įvairiuose šaltiniuose užfiksuoti vaidinimai stebina savo gausa ir veikalų sudėtingumu. 2010 m vyšnių festivalis žagariečiams ir miesto svečiams padovanojo kultiniu tapusį Nacionalinio dramos teatro spektaklį, komediją ,,Žaldokynė“, kuri pasak A. Večerskio, ,,turi gerą užtaisą pozityvios energijos ir jokio moralizavimo“.

Šeštadienio vakarą stipriais balsais, raiškiu intonavimu ir puikia išvaizda festivalio dalyvius džiugino vieni populiariausių Lietuvos dainininkų: Marijonas Mikutavičius, Gytis Paškevičius, grupė „Pelenai“. Atrodo, kad buvo kaip tik tai, kas traukė į festivalį tūkstantines minias. Energijos kokteilį beveik kiekvienoje dainoje išliejo ne tik atlikėjai, bet ir klausytojai. Tarp minios klausytojų buvo norinčių šokti, klykti, ir kitaip didinti euforiją ir gaudyti festivalio dvasią. Puikios nuotaikos, siautulio nestokojusį koncertą vainikavo į dangaus skliautą pasipylę įspūdingi fejerverkai, paskelbę festivalio kulminaciją... Su ištvermingiausiais naktinė diskoteka šėlo dar iki ryto.

Šeimoms skirta diena festivalio žiūrovams taip pat negailėjo staigmenų ir teigiamų emocijų. Pramogai ir sielos atgaivai sekmadienį žiūrovai vėl rinkosi į jaukų gamtos kampelį Žagarės dvaro parke, kur kartu šėlo su „Raganiukės“ teatro aktoriais ir į dangų leido įvairiaspalvius aitvarus.

Keturias dienas vykusį renginį papildė įvairios festivaliui skirtos parodos, didelio festivalio svečių dėmesio sulaukė Vyšnių kaliausių ekspozicija mieste ir Kaliausių „fabrikėlio“ atidarymas, futbolo varžybos, bėgimo maratonas, atrakcionai, varžytuvės ir kitos staigmenos.

Tikime, kad 2010 m. Žagarės vyšnių festivalis „Neturim jūros kranto... Ir nereikia“, sukvietęs į savo renginius minias žmonių, tapo vienu skambiausiu šiaurės Lietuvos muzikinio, kultūrinio gyvenimo akcentu. Festivalio renginiuose dalyvavo apie 20000 žiūrovų, tarp kurių buvo svečių iš Anglijos, Australijos, Olandijos, Airijos, JAV, Prancūzijos, Brazilijos, Latvijos, Vokietijos, Lenkijos.

Džiaugiamės, kad organizuodami Žagarės vyšnių festivalį sėkmingai sutelkiame kaimo gyventojus, kaimo bendruomenes, kitų ne pelno siekiančių organizacijų narius, valdžios ir verslo atstovus, išgyvename tokį bendrumo, susitelkimo jausmą, kokio, galbūt, nesukelia kiti renginiai. Dar prieš keletą metų tokio festivalio sėkmingo organizavimo galimybė Žagarėje atrodė mažai įtikėtina. Tad nieko nuostabaus, kad daugelį kultūros žmonių ir net valdžios atstovų privertė suklusti Žagarės regioninio parko direkcijos sumanymas telkti vietos bendruomenes festivalio organizavimui. Džiaugiamės, kad kasmet norinčių įsijungti į jo organizavimą, talkinkti įvairiuose darbuose ir juose dalyvauti yra vis daugiau ir daugiau. Laukiame visų su pasiūlymais, patarimais, naujomis idėjomis.

Svarbiausia, kad organizuodami festivalį šalia nuovargio kartu patyrėme tiek gerumo, kurio už jokius pinigus nenusipirksi. Absoliuti dauguma festivalio dalyvių paliko jį įkvėpti ir pakylėti. Visas festivalio dienas švietė saulė, kvepėjo vyšnių uogomis, dvaro parke paukščiai suokė savo giesmes...

Pirmadienio rytas mus pasitiko ramuma. Tarsi naujas ir tuščias popieriaus lapas, į kurį šiais metais rašysime jau kitus žodžius. Viskas šiame gyvenime praeina. Praėjo ir šis mūsų išbandymas. Praėjo laike, bet nesibaigė ir nenutrūko mumyse.

Ir vėl, tarsi nenurimstantis ieškojimas, laikas vis veja į priekį...

Vida Paulauskienė, Žagarės regioninio parko direkcijos projektų valdymo vyr. specialistė